Stiprūs vėjai, pustymas, sausi, greitai įkaistantys, nederlingi dirvožemiai, druskingas vanduo, staigios ir dažnos oro permainos nulėmė Kuršių nerijos augalijos išskirtinumą. Kuršių nerijoje auga apie 900 augalų rūšių. Didžioji dalis – apie 70 proc. – jos teritorijos apaugusi mišku. XVI amžiuje čia buvo masiškai kertami miškai, ganomi gyvuliai, paspartėjo dervos ir medžio anglies gavyba, sakinimas, kilo nemažai miškų gaisrų. Jau tuo laikotarpiu buvo apribojimų kirsti miškus, o 1624 m. įkurtas pirmasis Šarkuvos draustinis. Per 7 metų karą pusiasalio miškai tapo medienos žaliavos šaltiniu, o dėl intensyvaus jų kirtimo slenkantis smėlis palaidojo 14 kaimų. Daugelis jų net po kelis kartus buvo perkelti į naują vietą. XIX a. pr. paskelbus konkursą, kaip pigiausiai ir efektyviausiai sustabdyti slenkančias kopas, Vitenbergo universiteto profesorius pasiūlė apželdinti kopas tvirtinant užtvaras, apželdinant daugiametėmis žolėmis, o vėliau – ir mišku. Dabar daugiau kaip pusė medžių Kuršių nerijoje yra pasodinti, o ne išaugę savaime.
Šiandien ties Juodkrante ir Nida tęsiasi ryški senųjų parabolinių kopų juosta, kurioje išlikę seniausi ir gražiausi miškai. Čia galima rasti 100–150 metų amžiaus pušų, eglių ir ąžuolų.
Atsiliepimai