Kuršių nerijoje, Nemuno deltoje ir Sembos pamaryje žvejai gyveno dar naujajame akmens amžiuje. Vėliau daugėjo kuršių ir vokiečių, lietuvninkų žvejų. Žvejus kontroliavo žvejybos prievaizdai – fišmeisteriai. Jie rūpinosi ir vandens švara.
Tinklai buvo kelių rūšių: pakrančių, lašišiniai, unguriniai ir kiudeliai (iš laivo velkamais tinklais). Plekšnes ir ungurius gaudydavo ūdomis – virvėmis su kabliukais, nuleidžiamais iki dugno. Skirtingose marių vietose būdavo žvejojamos skirtingos žuvys: Klaipėdos sąsiauryje ir Nemuno žiotyse – nėgės, įlankoje netoli Rasytės – unguriai.
Kuršių marių žvejybos taisyklėse buvo nurodyta, kaip žvejoti ir realizuoti sugautas žuvis, kaip ir kada pamaryje medžioti bebrus, ūdras ir kirsti medžius upių pakrantėse. Taisyklės kategoriškai draudė per žūklę pyktis, keiktis, per religines apeigas gaudyti ir pardavinėti žuvis. Šios Kuršių marių žvejybos taisyklės yra seniausios visoje Europoje. Griežtai drausta iš žuvų gaminti tepalus, šerti jomis gyvulius ir paukščius.
XVI–XVIII a. Rusnėje veikė įmonė, kurioje eršketai ruošti eksportui į Vakarų Europą. Kasmet iš Rusnės išvežta po 100 t šių žuvų.
Atsiliepimai