ĆKuršių marios – vandens telkinys, nuo Baltijos jūros atskirtas siaura 100 kilometrų ilgio Kuršių nerijos juosta. Manoma, kad jos galėjo susiformuoti prieš 5000 metų. Dabartinėje Kuršių marių vietoje tyvuliavo sekli jūros įlanka. Maždaug tuo metu ėmė plėstis ir pati Kuršių nerija. Per kelis tūkstančius metų ji atitvėrė įlanką nuo jūros ir suformavo didžiausią Baltijos jūros lagūną – dabartines Kuršių marias. Jas su Baltijos jūra jungia tik siauras Klaipėdos sąsiauris. Šiaurinė marių dalis priklauso Lietuvai, o pietinė – Karaliaučiaus sričiai (Rusija). Kuršių marių forma primena į šiaurę siaurėjantį trikampį, į marias įsiterpia nemažai kyšulių, kurie vadinami ragais. Daugiausia jų nerijos pusėje. Šie ragai susiformavo iš supustyto smėlio. Tarp jų yra nedidelių įlankėlių. Nerijos pusėje, kur dalis kopų atslinkusios iki pat marių, krantai aukšti ir statūs. Nuo jų į marias byra smėlis.
Į Kuršių marias įteka Nemunas ir dar apie 20 mažesnių upių. Klaipėdos sąsiauris nepakankamo gylio, kad į marias priedugniu veržtųsi druskingas vanduo, todėl Kuršių marių vanduo gėlas. Jis labiausiai įšyla rugpjūčio mėnesį. Marių paviršiaus plotas didelis, todėl įsismarkavę vėjai sukelia net kelių metrų aukščio bangas.
Kuršių marios nuo seno garsėja gausiais žuvų ištekliais: tai vienas produktyviausių vandens telkinių Europoje. Apie žvejybą užsimenama dar kryžiuočių kronikose. Tais laikais net duoklė iš kuršių žvejų buvo renkama lydekomis. Šiaurinėje Kuršių marių dalyje, nuo audrų apsaugotame sąsiauryje, įsikūręs svarbiausias šalyje Klaipėdos uostas. Jį nuo bangų saugo du ilgi molai. Per metus Klaipėdos uoste perkraunama daugiau kaip 20 mln. t krovinių. Čia įrengti naftos, konteinerių, biriųjų ir skystųjų krovinių terminalai, švartuojasi keltai ir kruiziniai laivai. Seklios Kuršių marios tinka tik upiniams laivams. Per Kuršių marias eina vidaus vandenų laivybos linija Klaipėda – Kaunas. Dabar joje laivyba nėra intensyvi, bet anksčiau šis kelias buvo labai svarbus: gabenta mediena, statybinės medžiagos. Mariose kylančios didelės bangos pavojingos gausiai pakrautiems upiniams laivams. Mariose puikios sąlygos buriavimui, todėl Smiltynėje ir Nidoje yra įsikūrę keli jachtklubai. Čia kasmet organizuojamos regatos, pritraukiančios dalyvių ir žiūrovų iš Lietuvos ir užsienio.
Jau XIX a. viduryje mariomis pradėjo plaukioti ir garlaiviai. Tačiau jie negalėjo prisišvartuoti nerijos žvejų kaimeliuose, po truputį virstančiuose kurortais. Buvo susitarta, kad jeigu kas nors nori išlipti Nidoje, garlaivis turi iškelti baltą vėliavą. Ją pamatęs pašto tarnautojas Fritzas Froese sėsdavo į kurėną ir keldavo burę arba irkluodavo garlaivio link. Froese buvo gana keistas žmogus – didelio ūgio, tačiau mažakalbis. Kai jo valtis priartėdavo prie garlaivio ir abu laivai būdavo maždaug viename bangos aukštyje, tuomet jis šaukdavo: špring! (šok). Tokiu būdu Nidą pasiekdavo dailininkai, Karaliaučiaus meno akademijos profesoriai ir kiti svečiai. Kartą atsitiko ne itin malonus incidentas. Buvo vėjuota, kilo didelės bangos, o prie kranto artinosi garlaivis, stiebo viršuje iškėlęs baltą vėliavą. Fritzas Froese, vykdydamas tarnybą, šoko į laivą ir pajudėjo link garlaivio. Nesuvaldęs medinės burvaltės, trenkėsi į garlaivį ir stipriai apgadino savo laivo šoną. Gerai, kad reikėjo perimti tik siuntinius, todėl žmonės nenukentėjo, tačiau kurėnas stipriai nukentėjo, o nuostolius kažkas turėjo atlyginti. Froese buvo pakviestas į teismą kaip pagrindinis liudytojas. Sakoma, jog teismo salė buvo pilnutėlė: visiems buvo smalsu, kaip paštininkas kalbės, nes iki tol niekas to nebuvo girdėjęs. Atėjus eilei liudyti, Fritzas Froese išėjo į priekį, stovi ir tyli. Pasigirdo raginantys kalbėti šūksniai: juk jis viską matė ir geriausiai žinojo. Po gana ilgo laiko pasigirdo vienas vienintelis sakinys: „Paštas niekada neklysta.“ Vien dėl šio sakinio Prūsijos karališkoji ordinų draugija suteikė jam medalį už nuopelnus tėvynei. Visos Rytprūsių pašto tarnybos virš savo durų galėjo pakabinti Fritzo Froese ištartą lemtingąją frazę.
Atsiliepimai