Kuršininkai buvo ypatinga, savotiška tauta, vieno Nidos žvejo atsiminimuose pavadinta „akmeniniais krikščionimis“. Žvejo gyvenimas buvo ypač sunkus ir pavojingas, tad jo širdis turėjo būti kieta kaip akmuo, kitaip būtų neatlaikiusi. Kuršininkų apranga buvo panaši į lietuvininkų iš Kintų krašto. Vyrai – be barzdų, trumpai kirptais plaukais, paprastai dėvėjo baltos ir mėlynos vilnos megztinius, prigludusius prie kūno, arba tamsius švarkus, prie jų tinkančias kelnes, kepurę arba plačiabrylę skrybėlę ziudvestę. Šaltu oru kuršininkai vilkėjo vilnonį švarką, aulinius batus. Šiaip avėjo medbačius (medžio padas su viršuje prikalta oda) arba vaikščiojo basi. Moterys ir merginos skyrėsi tik tuo, kad pirmosios visada, o antrosios tik pasipuošdamos išeigai ryšėjo skareles. Merginos jas labai gražiai drapiruodavo ir padarydavo kaip gaubtą. Po švarku dėvėjo korsetą – liemenę, kurios spalva derėjo su sijonu. O sijonų nešiojo tiek, kiek leido pajamos.
Jei lietuvininkas kalba apie kuršininkus, tai sako, kad jie greiti ir energingi, ir, atrodo, kad jie ant vandens yra judresni negu pamariškiai lietuvininkai, kurie yra daugiau „žemės žiurkės“. Šiaip yra gana panašūs savo būdu, mandagūs su svetimais, ramūs ir draugiški su pažįstamais, o ypač svetingi su tais, kurie jų kalbą žino. Yra tik vienas didžiulis skirtumas tarp vakarų ir rytų pamario gyventojų: pirmieji moka daugybę dainų ir pasakų, tuo tarpu antrieji jų visai nemoka. Kuršininkus gerbė, vertino ir net prisibijojo jų. Apie kuršininkų keistenybes yra pasakojama ne viena istorija. Pavyzdžiui, pamačius pasigėrusį žmogų buvo sakoma, kad jis – kuršio apkerėtas, o audringas oras buvo vadinamas kuršišku oru. Kuršiška kava vadintas šiltas alus su degtine. Karaliaučiaus ponios, atėjusios į turgų, su kuršių moterimis vengė ginčytis ar derėtis, nes bijojo, kad tos jų neapkerėtų ar neprakeiktų. Netgi šiaip jau nelabai prietaringi miestiečiai manė, kad kuršininkės turguje visai nebijodavo trumpam palikti savo prekyvietę. Joks vagišius nedrįsdavo prieiti artyn. Buvo tikima, kad jos vienu žvilgsniu galėdavo neprašytą svečią prikaustyti prie žemės ir laikyti tol, kol pačios sugrįš.
Kartą Nidoje žiemą ledu atklydę vagys įsėlino į žvejo namą, pavogė daug vertingų daiktų ir ledu patraukė atgal. Žvejienė grįžusi iš karto tai pastebėjo, bet jokio triukšmo nekėlė, tik ramiai prisėdo prie girnapusių ir pradėjo sukti. Visas kaimas subėgo prie marių ir raitėsi iš juoko matydami, kaip pulkelis žmogystų sukasi ratu, keistai šokdami bei kilnodami kojas, ir šaukia: „Gelbėkit nuo raganų.“ Mat sustoti negalėjo. Taip bešokančius juos vyrai į kaimą parsivedė, atėmė pavogtus daiktus ir dar kailį išpėrė.
Kuršininkai po II-ojo pasaulinio karo įsikūrė įvairiuose Vokietijos miestuose. Ilgą laiką jie dar susitikinėjo ir tarpusavyje kalbėdavosi kuršiškai. Ilgainiui jų liko vis mažiau. Taip sunyko apie 500 metų gyvavusi unikali nuo žemyno atskirtų kuršininkų kultūra. Liko tik neatskiriamas šio krašto etnokultūrinis paveldas – prisiminimai ir istorijos.
Atsiliepimai