Kitoje Nemuno pusėje, Alksniakiemio (Druskų) šile, kur dar prieš gerą pusšimtį metų stūksojo tik viena vila, greitai dygo nauji vasarnamiai, buvo plačiai užsimota atlikti mineralinių šaltinių tyrius. Tačiau, kaip ir buržuazinėje Lietuvoje, neturtingiesiems gydymas tebeliko neprieinamas. Kas tuo metu gydėsi kurorte? Rimto užsiėmimo neturinčios poniutės, įvairūs valdininkai, prekybininkai, karininkai. Apskritai besigydančiųjų Birštone nebuvo daug: per trejus metus – vos 5 004 žmonės. Menką atlyginimą uždirbdavę darbininkai ir smulkūs tarnautojai neišgalėjo nuomotis brangių kambarių ir valgyti privačiose valgyklose, todėl dažnai grįždavo namo net nebaigę viso gydymo kurso. Fašistų okupacijos metais Birštonas buvo smarkiai nuniokotas: sprukdami naciai iš „Tulpės“ korpuso išvogė visą inventorių, sudegino klubą-valgyklą. Gaisro liepsnos prarijo ir nuostabius žymaus dailininko A. Žmuidzinavičiaus tapytus Birštono apylinkių peizažus.
Atsiliepimai