Beveik visą XIX amžių vyko Kuršių nerijos apželdinimo darbai, per ilgus dešimtmečius kruopštaus ir sunkaus darbo suformavę tą kraštovaizdį, kuriuo grožimės iki šiol. Žmogus sugebėjo atitaisyti padarytą klaidą ir, atsodinus iškirstus miškus, sustabdyti nevaldomai siaučiančią grėsmingą smėlio stichiją. Pustomi nerijos smėlynai daug rūpesčių kėlė ir Klaipėdos uostui. Kopos siaurindavo ir seklindavo farvaterį, laivai negalėdavo įplaukti ar išplaukti iš uosto. Uosto saugumas ir patikimumas aktualiausias buvo pirkliams – juk jie patirdavo daugiausia nuostolių dėl ne laiku išgabenamų ar atvežamų prekių. Todėl jau XVIII a. buvo bandoma sulaikyti smėlį lentinėmis užtvaromis, statytomis kopų viršūnėse. Tačiau tai būdavo tik laikina priemonė: smėlis šias užtvaras užpustydavo, nuversdavo, kopa keliaudavo toliau.
XIX a. pr. paskelbus konkursą dėl pasiūlymų, kaip pigiausiai ir efektyviausiai sustabdyti slenkančias kopas, Vitenbergo universiteto profesorius J. D. Titijus pasiūlė apželdinti kopas tvirtinant mechanines užtvaras, apželdinant jas daugiametėmis žolėmis, o vėliau – mišku, ir tuo būdu atgaivinti Kuršių nerijos gyvenimą. Ryškų pėdsaką paliko ir Nidos pašto stoties valdytojų Kuvertų šeima, viena iš turtingiausių to meto šeimų nerijoje. Net dvi Kuvertų kartos (tėvas ir sūnus) atkakliai savo lėšomis tvirtino ir želdino slenkančias kopas ties Nida. G. D. Kuvertas apželdino Urbo kalną. Medžius jis kruopščiai prižiūrėjo, tręšė arklių mėšlu, pradėjo vežti iš Vakarų Europos įvairių veislių kalnines pušis. Apželdinant buvo sustabdytas ir lekiantis smėlis kitose kopose. Dėkingi neringiečiai D. G. Kuvertui atminti ant jo tėvo antkapio užrašė: „...kurio sūnus Georgas Dovydas Kuvertas pirmasis čia ėmė apželdinti liūdną Nidos vienumą miško medžiais.“ G. Kuverto bendraminčių buvo ir kitose nerijos vietose. Ties Pilkope parimusi aukšta kopa vadinama Efos – žmogaus, kuris ją apsodino, vardu. Francas Efa.
Visi tvirtinimai ir želdinimo būdai reikalavo daugybės darbo rankų ir buvo gana brangūs. Želdinimo procese išsiskyrė S. Bjorno darbai. Į kiekvienos didesnės kopos keterą buvo nutiesiamas moliu plūktas keliukas, panaudojant smulkintus žabus ir juos padengiant marių mergeliu arba moliu. Prūsijoje XIX a. priimti labai svarbūs teisės aktai dėl apsauginių miškų išskyrimo ir tvarkymo.. Šio laikotarpio darbų vykdytojas buvo Wilhelmas Franzas Epha, vietinių gyventojų jis vadintas Rasytės karaliumi, o dažniausiai – Senuoju kopų karaliumi.
Vėliau rūpintis apželdinimo darbais buvo įpareigotas Klaipėdos uosto statybos inspektorius. Kasmet jų pasodindavo daugiau kaip 100 ha. Pasitaikydavo ir kitų augalų: beržų, alksnių. Tuo pat metu pačioje nerijoje specialiose vietose buvo sėjami pušų ir kitų augalų sodinukai. Baigus minėtus darbus, kasmet gegužės pabaigoje pamaryje krantui sutvirtinti buvo sodinamos nendrės ir meldai. Kopų tvirtinimo ir želdinimo darbai padėjo spręsti ir socialines problemas, t. y. Klaipėdos apylinkėse gyvenantiems žmonėms suteikdavo darbą ir uždarbį.
Kadangi dauguma darbininkų buvo iš žemyno, tai šeštadieniais po pietų žmonės uosto statybos inspekcijos garlaiviu išvykdavo į Klaipėdą. Netoli barakų pamaryje buvo įrengtos prieplaukos, kad garlaivis galėtų paimti darbininkus. Išvykę darbininkai turėdavo laiko aplankyti savo gimtines ir nueiti į bažnyčią, apsirūpinti maisto produktais visai savaitei. Kiekvieną pirmadienį 5 valandą ryte žmonės susirinkdavo Klaipėdoje ir vėl garlaiviu grįždavo į savo darbo vietas nerijoje.
Kopose darbuodavosi ir belaisviai. Po Prūsų-prancūzų karo Meilės slėnyje buvo apgyvendinti prancūzų karo belaisviai, turėję tvirtinti ir želdinti kopas. Šie belaisviai galėjo dirbti tik formuojant apsauginį kopagūbrį.
Atsiliepimai