Lietuvius ilgai rengė ir avė iš žemdirbio ūkio ir girios gaunamos gėrybės. Linai, avių vilna, žvėrių kailiai ir odos, medžių karnos pavirsdavo neįmantriais, bet šiltais ir patogiais drabužiais, apavu. Archeologai moterų kapuose aptiko daug verpstukų, tad verpimas ir audimas daugeliui šeimų buvo gyvybiškai svarbi veikla.
Senų senovėje žmonės turėjo ne tik sugalvoti, kad apavas jiems reikalingas, bet ir suprasti, kaip ir iš ko jį pasisiūdinti, kaip prižiūrėti bei puoselėti. Galiausiai, juk ir mados vietoje nestovėjo, tad avalynė negalėjo būti paprasta. Čia nešiota sezoninė odinė avalynė, pusbačiai, pusauliai ir auliniai, naginės, vyžos. Liaudis vasaras leisdavo basomis. Vyrai ir moterys pėdas bei blauzdas vyniodavo autais.
Audiniai, drabužiai ir galvos apdangalai nešioti natūralios spalvos ir dažyti. Pamėgta arba labiausiai paplitusi buvo įvairių atspalvių mėlyna. Audinius dažanti dažinė mėlžolė Lietuvoje buvo aptinkama retai, todėl buvo atsivežama iš tolimų kraštų. Vietiniai augalai audiniams suteikdavo geltoną, rusvą ir rudą, juodą spalvas. Dalyje kapų aptiktos adatos ir žirklės liudija, kad drabužius siuvo tiek moterys, tiek vyrai.
Galvos apdangalas buvo neatsiejama aprangos dalis, gyvybės, kuri, anot pagonių, telkėsi galvoje, simbolis ir visuomeninės padėties ženklas. Gyventojai galvas dengdavo bet kuriuo metų laiku – vyrai veltinėmis ir kailinėmis kepurėmis, moterys – kepuraitėmis, skaromis ir nuometais, puošdavosi praktiškais, kepuraites ir skaras prispaudžiančiais apgalviais.
Aprangą sudarė drobiniai įvairaus storio apatiniai ir viršutiniai, dažniausiai vilnoniai drabužiai, nešioti keliais sluoksniais. Sijonai (marginės) – kelios nesusiūtos, viena kitą dengiančios audinio paklodės, surauktos ir sujuostos ant juosmens. Sijonas kiek priminė togą. Drabužius suraišiodavo raišteliais ir sujuosdavo juostomis, tvirtindavo smeigtukais, segdavo segėmis, sagos paplito tik XIV a. Moterys dažnai nešiojosi peilius ir odines kapšelio formos pinigines, kur laikydavo smulkmenas: adatas, siūlus. Vyrai dėvėjo marškinius ir šiltesnes palaidines. Kelnės buvo ilgos, siauros, su pridurtu liemeniu, juosiamos virvele arba juosta, aplink blauzdas apsuktos apyvarais. Diržas buvo retas aprangos priedas. Dažniau naudotos perpetės ir juostos. Kišenių tų laikų gyventojai neturėjo, todėl ir nešiojosi kapšelio formos pinigines.
Žiemai tų laikų žmonės pasisiūdindavo kailinius iš avikailio arba žvėrių kailių. Prasčiokų kailiniai neprilygo kunigaikščių ar didikų nei naudotomis medžiagomis, nei puošnumu ir prabanga. Štai Vytauto gaunami ar dovanojami ilgi kailiniai būdavo iš trumpaplaukių sabalų ar šermuonėlių kailių. Kailiniai buvo nešiojami kailiu į vidų, jų išorinė pusė puošta brangių audinių, šilko aplikacijomis, siuvinėta brangakmeniais ir aukso siūlais, nudažyta raudonai. Tokie kailiniai galėjo būti su rankovėmis, dėvėti ir kaip apsiaustas. Jie skyrėsi nuo įprastų kailinių, siuvamų iš įvairių kailių.
Atsiliepimai