Rotušė – pats svarbiausias Rotušės aikštės pastatas, magistrato būstinė, todėl aikštėje buvo skelbiami miestiečiams svarbūs pranešimai, teismo nuosprendžiai, ji tapo ir bausmių vieta. Didingas pastatas alsuoja gotikos, baroko ir ankstyvojo klasicizmo dvasia, pagrindiniame fasade į dangų stiebiasi aukštas, lyg gulbės kaklas grakštus bokštas. Dėl tokių savo formų ir spalvos rotušė dažnai vadinama „baltąja gulbe“.
Aikštė pradėta statyti 1542 m. Tuo metu jau veikė magistratas, gyventojai miestui mokėjo įvairius mokesčius. Vienas tokių – už naudojimąsi etalonais, pavyzdžiui, svorio. Miestas turėjo svarstykles. Ypač daug mokesčių surinkdavo už vaško išlydymą krosnyse, kurių viena, kaip ir minėta, yra atkasta ir eksponuojama prie pat dabartinės rotušės. Minima, kad vyriausiasis mūrininkas Benediktas Choinovskis prie kertinio akmens užkasė statinę midaus ir floriną.
Kauno miesto rotušės pastatas išgyveno daugybę pakilimų ir nuopolių, jos erdvėms buvo suteiktos įvairiausios funkcijos – nuo administracinės iki gyvenamosios. Prieš 170 metų čia rezidavo caras. Kadaise objektas turėjo ir kalėjimo paskirtį. Antrajame aukšte buvo teismas, po jo aikštės viduryje atlikdavo bausmes.
Lietuvių gentys baudimą mirtimi plačiai taikė per visą žinomą jų istoriją iki pat centralizuotos valstybės susikūrimo. Kai kurie lenkų metraštininkai, kuriais vėliau savo veikaluose rėmėsi Simonas Daukantas, yra minėję, kaip lietuvių gyvenamose žemėse mirties bausme buvo baudžiami nusikaltėliai: antai už išžaginimą buvo baudžiamas mirtimi sudeginant, trečią kartą apsivogusį asmenį šunimis užpjudydavo, plėšiką ar žmogžudį atiduodavo aukos giminėms nužudyti, už santykinai lengvesnius nusikaltimus nusikaltėlis buvo kariamas ar jam nukertama galva. Sunkesni nusikaltimai, kuriais buvo laikomi tokie kaip šventų vietų išniekinimas, buvo atlyginami deginimu ant laužo ar laužymu ratu.
Tad jūs tik pagalvokite, kiek nukankintų neramių sielų klaidžioja po Kauno senamiestį ir ieško ramybės...
Atsiliepimai