Apsižvalgykite aplinkui – esate mažajame Vatikane. Čia rasite vieną seniausių Lietuvos Kunigų seminarijų, dvi bažnyčias, du vienuolynus, dvejus rūmus, kunigų namą ir pirmąsias miesto kapines.
Iki XVII a. vidurio vienuoliai bernardinai gyveno vienuolyne, buvo visapusiškai išsilavinę filosofijos, teologijos ir meno srityse. Su bernardinais labai mėgo bendrauti miestiečiai, prie jų glaudėsi siuvėjai, kirpėjai, parako ir patrankų gamintojai, bačkoriai. Vienuolių kančios simbolika itin neįprasta: durklais, kirviais ir ietimis sužaloti jų kūnai.
Po XVII a. pasibaigusio karo su Rusija ir XVIII a. karo su Švedija, Kauno mieste siautėjo gaisrai ir epidemijos. Kartais vienuolyne gyvenančių brolių skaičius sumažėdavo iki vieno ar dviejų.
Simboliška, kad pačiose pirmosiose Kauno kapinėse stovi nuostabą keliantis kryžius. Prisiminkime senuosius mūsų protėvių laidojimo papročius: vietos, kuriose buvo laidojama, dažnai vadintos „vėlių kalneliais“. Mirusiuosius laidojo aukštielninkus, galva į vakarų pusę, su įkapėmis, karstais ar net gi be jų (buvo aptiktos lentinių karstų liekanos). Kūnai laidoti tam tikru kampu, kad mirtis nepasiektų žemėje likusių gyvųjų. Laidojant lygiagrečiai buvo tikima, kad taip paeliui gali išmirti visa šeima ar net giminė. Atidengus kapus ir išvydus juose gulinčius skeletus archeologai kartais dar lieka nustebinti. Galima rasti ekshumuotų kūnų su nukirstomis rankomis, padėtomis tarp kojų ir nukirsta galva, 180 laipsnių kampu paguldyta ant krūtinės. Taip ekshumuojami būdavo vaiduokliai, trukdydavę gyviesiems ar mirdavę su bloga energija, taip pat raganos bei raganiai. Išanalizavus istorinius šaltinius mokslininkai nustatė, kad šie atvejai įvairiose tautose ir tradicijose siejami su tokiomis mitinėmis būtybėmis kaip vampyrai ar vaiduokliai. Tai aprašyta ir Nobelio premijos laureato Česlovo Milošo knygoje „Isos slėnis“. Apie Magdalenos ekshumaciją.
Kasinėjimų metu kapinėse pastebėta keletas duobių su kniūbščiais skeletais. Buvo tikima, kad tai vaiduoklis, kuris grįždamas į kapą tiesiog nespėja normaliai atsigulti. Tačiau šaltiniai teigia, jog anksčiau toks laidojimo būdas buvo naudojamas tam, kad mirtis neišliptų iš kapo ir vėlės nesivaidentų. Būdavę žynių, kurie patys prašydavo, jog po mirties būtų išnešti galva į priekį ir paguldyti kniūbšti, o keliantis per upę pageidavo jiems perpjauti pėdas ir kelių gyslas. Apskritai išvirkščias daiktas senovėje buvo suvokiamas siejant jį su mirtimi. Pavyzdžiui, keliaujant pas burtininką su kokiu nors prašymu ir norint, kad tavęs neužburtų, reikėdavo apsirengti išvirkščius marškinius.
Dar kraupesnis tų laikų pasakojimas byloja, kad jei namus puola neramios vaiduoklių sielos – reikia visus daiktus apversti aukštyn kojomis. Tačiau pamiršus nors vieną daiktą, vaiduokliai gyvuosius tiesiog nužudys... Tokiais vaiduokliais paprastai tapdavo ne sava mirtimi, dėl nelaimingo atsitikimo mirę, nužudyti ar savižudžiai žmonės (ypač pakaruokliai), taip pat prasikaltėliai, nusidėjeliai, burtininkai ir bedieviai. Savo realiame buvusiame gyvenime besivaidenantys numirėliai dažniausiai būdavo apibūdinami kaip neigiamos asmenybės: rūstus ponas, nedoras žmogus, „įkritęs į degtinę“, miręs be kunigo, nėjęs išpažinties, merga su velniu susidėjus... Tokie asmenys, kaip ir mirę nekrikštyti kūdikėliai nebuvo priimami į tradicines laidojimo vietas ar kapines. Dar XX a. buvo žinomos kapinės, kuriose atskira teritorija už tvoros buvo skirta savižudžiams.
Atsiliepimai