Sklypą Pranciškonams padovanojo turtingas miestietis Stanislovas Sedivojavičius. Patiems miestiečiams tai nepatiko, mat sklypo vietoje stovi jų mediniai nameliai, o šalia buvo įprasta laidoti artimuosius (juk viduramžiais laidojimai buvo vykdomi prie miesto sienos – jokių kapinių tais laikais dar nebuvo).
Didelis nepasitenkinimas pakurstė protestą prieš kylančią Šv. Jurgio bažnyčią, kuri užgožė net patį svarbiausią miesto simbolį - Kauno pilį. Daugiau nei prieš 500 metų prasidėjus vienos seniausių Kauno bažnyčių ir vienuolyno statyboms, buvo išardytos ir miestiečių kapavietės, aplinkui visur mėtėsi negyvųjų kaulai. Vienuoliai juos sukdavo į drobules ir vėl laidodavo. Ilgainiui turtingesnieji pastebėjo, kad miestui plečiantis kapai pradėjo būti ardomi ir plešiami. Taip buvo pradėta mirusiuosius laidoti bažnyčios kriptose ir susiformavo pirmosios kapinės.
1634 m. šiame sklype buvo pastatyti Kauno maršalkos Aleksandro Masalskio namas ir centriniai vienuolyno rūmai. Dabar tai kunigų seminarijos administracinis pastatas. Dukrai Klarai įstojus į Kauno seserų bernardinių vienuolyną, Minsko vaivada kunigaikštis Masalskis nupirko jai miesto kvartalą prie Rotušės aikštės, kurį supa Karaliaus Dvaras, Papilys, Neries gatvelės.
Iki pat mūsų dienų šie nerimastingi viduramžių vaiduokliai klajoja po „mažojo Vatikano“ gatveles. Tai nužudytų kauniečių, kazokų vienuolių ir išniekintų moterų sielos, ieškančios savo artimųjų...
Atsiliepimai