Lietuvių karinis elitas XIII–XIV a. Be asmeninės karaliaus kariaunos, karalystės karines pajėgas sudarė vasalų pulkai, kurie kilus karui ir karaliui šaukiant nedelsiant privalėjo atvykti į nurodytą vietą. Lietuvos kariuomenė daugiausia buvo sudaryta iš pėstininkų, o kavalerija vaidino antraeilį vaidmenį. Tai rodo ir karių naudoti ginklai: svaidomosios ietys, kalavijai, kovos peiliai, kirviai, metalinės buožės, lankai, arbaletai. Kariai dėvėjo šarvus žieduočius, šalmus, dengėsi skydais.
XIII amžiuje visos baltų gentys, išskyrus lietuvius, buvo įtrauktos į Vokiečių ordino sudėtį. Atkakliai su priešais kovoję lietuviai gelbėjo valstybę ir vienijo tautą.
Populiariausias ginklas buvo ietis, plačiai naudoti kovos kirviai ir didžiuliai peiliai. Kalavijus turėdavo tik turtingi kariai. Pavojingiausias priešų ginklas buvo arbaletas.
Beje, per mūšį kovos kirviais kariai paprastai stengėsi smūgiuoti į galvą, stipriausi smūgiai būdavo suduodami ne kirvio ašmenimis, o pentimi, kuri dažnai būdavo pastorinta ir primindavo plaktuką. Tokia pentimi būdavo nesunku pramušti net priešininko šalmą. Ašmenimis, matyt, dažniausiai stengtasi smogti į priešininko skydą ir jį suskaldyti.
Dažnas to meto žiemgalių, žemaičių ir kuršių genčių karys dar turėdavo ir kovos peilį, primenantį mažą kalaviją: juk su kotu jo ilgis siekdavo apie pusmetrį. Tokie peiliai eiliniams kariams atstodavo kalaviją, jie buvo labiau pritaikyti smogti nei durti. Kovos peilių rankenos būdavo medinės arba kaulinės, juos nešiodavo odinėmis virvelėmis prikabintus prie diržo, medinėse arba odinėse makštyse.
Taip pat kaunantis su priešais naudoti ir vėzdai, metalinės buožės ir net spragilai. Prie medinio koto odiniu diržu ar metalinėmis grandelėmis pritvirtindavo metalinį spragilą ar medinę kuoką su įkaltomis geležinėmis vinimis.
XIII–XIV a. pagoniški papročiai būdavo žiaurūs: atvesdavo žalą jautį, jį pririšdavo prie baslių. Kariaunos vadas peiliu sviesdavo į jautį, stengdamasis pataikyti į kraujagyslę. Kaipmat ištrykšdavo kraujas. Tuomet Krivių Krivaitis krauju ištepdavo kunigaikščio veidą, po to taip išsitepdavo ir patys kariai. Vėliau stipriausias karys vienu kirčiu nukirsdavo jaučio galvą ir atskirdavo ją nuo kūno. Tuomet kariai su kunigaikščiu apeidavo per tą tarpą tarp kūno ir galvos tris kartus.
Šiandien aišku viena – tai vieta, kurioje prasidėjo Lietuva, tai senovės baltų ir pagonybės lopšys, o gal net pati karaliaus Mindaugo sostinė. Toji ypatinga Kernavė ne veltui puikuojasi UNESCO Pasaulio paveldo sąraše.
Atsiliepimai