Populiariausias lietuvių puolamasis ginklas buvo maždaug 2 m ilgio ietis. Panašiai toks yra krepšininko Jono Valančiūno ūgis (2,11 m). Ietis tiko sviesti ir kovoti iš arti. Svarbiausias artimų kautynių ginklas buvo kalavijas. O kur kas pigesnis – paprasčiausias kovinis kirvis. Kariaudami su kryžiuočiais, lietuviai gerokai patobulino savo ginkluotę, netruko įvaldyti ir arbaletų. Laimėtojai paprastai pasigrobdavo ir priešų ginklus. Lietuviai į pilių apgultį gabendavosi ir artileriją – pirmiausia pradėtos naudoti bombardos.
XVI a. beveik visi LDK pėstininkai buvo apsiginklavę šaunamaisiais ginklais. Pėstininkai buvo labai svarbūs ne tik mūšiuose, bet ir užimant priešų tvirtoves. Jie buvo suskirstyti į skydininkus, ietininkus ir šaulius. Raitelių kariuomenė vadinta kavalerija. Raitieji husarai buvo apginkluoti ietimis, kardais ir skydais. O lengvoji totorių kavalerija nedėvėjo šarvų, bet puikiai šaudė iš lankų. Pirmajame Lietuvos Statute buvo numatyta, kas turi sudaryti raito kario aprangą: tai žieduotis, šalmas, skydas, ilga ietis ir žirgas. Tačiau iš tiesų taip atrodė tik apie 15 proc. kariuomenės.
XVII a. LDK su pertraukomis kariavo net 56 metus! LDK sparnuotieji husarai tuomet buvo geriausia kavalerija Europoje! Šie raiteliai turėjo eiklius žirgus, brangius šarvus ir „sparnus“, kuriais gąsdino priešus. Svarbiausi husarų ginklai buvo labai ilga (ilgesnė nei 5 vaiko žingsniai), bet lengva tuščiavidurė ietis, lenktas kardas, kuoka ir du pistoletai.
Atsiliepimai