Maždaug prieš 230 metų, perkėlus parapijos centrą iš smėliu užpustytų Karvaičių, Juodkrantėje pastatyta pirmoji bažnyčia. 1795 m. per Jonines medinė bažnytėlė nendriniu stogu buvo pašventinta. Į pamaldas, be pačių juodkrantiškių, rinkosi Naglių, Nidos, užpustytųjų Karvaičių žmonės. Žurnalistas vokietis O. Glagau, keliavęs per Rytprūsius ir Kuršių neriją, paliko šių maldos namų aprašą: „Stovėję jie nuostabiai puikioje miško aikštelėje, tačiau svetimas žmogus iš išorės niekad nebūtų įstengęs atspėti tikrosios šio statinio paskirties. Aš pagalvojau, kad tai daržinė. O štai vidus labai patikęs. Tai tikra žvejų bažnytėlė: be jokio puošnumo, tačiau kaip tik šis jos paprastumas daro jaudinantį iškilmingą įspūdį. Visos apystatos tėra keletas tvirtų, pajuodusių nuo senumo suolų, palaikė sakykla ir nedidukas stalas altoriui. Vargonų nėra, kunigas pats užveda giesmę, ir bendruomenė darniai įstoja. Ant nuogų sienų kabo žalių ir sudžiūvusių įžadinių vainikų, daugiausia jie skiriami jūroje arba mariose paskendusių žvejų atminimui. Kiekvieną sekmadienį esti pamaldos tiek vokiečių, tiek lietuvių kalba, konfirmantai mokomi irgi abiem tomis kalbomis, nors jų skaičius labai mažas, pavyzdžiui, praeitais metais – tik trys. Kunigas kalbėjosi su savo parapiečiais lietuviškai, tačiau tarpusavyje nerijos šiaurinės dalies gyventojai kalba latvišku žargonu, ir laikoma, kad jie yra kilę iš Kuršo ar Livonijos, dėl to liaudis juos, kaip ir marių rytinio kranto žvejus, dar šiandien vadina kuršiais. Vokiškai jie ne visada supranta, o kalbėti moka dar rečiau.“
Netrukus, nesulaukusi nė šimtmečio, Juodkrantės bažnytėlė sudegė, tad pamaldas teko laikyti kunigo name. Surinkus lėšų, naujos bažnyčios statyba prasidėjo tik po šešerių metų. 1885 metais Juodkrantėje iškilo raudonų plytų neogotikos stiliaus bažnyčia. Liuteronų kunigu tapęs Eugenas Lotto paliko bažnyčios interjero aprašymą: 250 sėdimų vietų, nedidukė zakristija, šalia jos nišoje iš medžio išpjaustytas altorius ir sakykla, spalvoto stiklo langai.
Atsiliepimai