Juodkrantė – Schwarzort – juodas, tamsus krantas. Net apie 600 m. ji buvo ordinų, Prūsijos, Vokietijos teritorija senosiose baltų žemėse. Apskritai Juodkrantė – viena jauniausių Kuršių nerijos gyvenviečių. XVII a. rašoma, kad kaimas įsikūręs ant jūros kranto gryname smėlyje, jo gyventojai maitinasi tik jūroje pagauta žuvimi, neturi nei laukų, nei ganyklų. Kitame amžiuje kaimas jau ėmė plėstis. Iš užpustytų Karvaičių persikėlę žvejai įkūrė savo koloniją. Reikėjo spręsti, kur perkelti Naglių bažnyčią – į Nidą ar į Juodkrantę. Buvo pasirinkta pastaroji, tad Juodkrantėje iškilo kukli medinė bažnytėlė. Čia dirbo ir pirmasis mokytojas Kuršių nerijoje.
Pasklidus gandui apie Juodkrantės grožį, čia pasirodė pirmieji vasarotojai iš Klaipėdos ir Tilžės. Iki pirmojo pasaulinio karo buvęs paprastas žvejų kaimelis per keletą dešimtmečių taip išaugo, kad sugebėjo prilygti patiems geriausiems to meto Europos kurortams. Miestelis netgi gavo Prūsijos rivjeros vardą. Tilžietis Eduardas Štelmacheris (Eduard Stellmacher) įsigijo Juodkrantės smuklę, pritaikė ją poilsiautojams, vėliau pavertė dideliu, moderniu viešbučiu. Vienu metu čia apsistoti galėjo iki 120 poilsiautojų, o pavalgyti – net iki 200. Augant susidomėjimui Juodkrante, viešbučių ir vilų skaičius sparčiai augo. Juodkrantė buvo padalyta į dvi dalis: žvejų kaimas su namukais be kaminų, o šalia jų – prabangios vilos. Viešbučiuose, restoranuose dirbo merginos iš žvejų kaimo. Per sezoną jos nesunkiai uždirbdavo apie 500 litų, kaip tuo tarpu kaime samdinė už 300 litų algą turėjo plušėti visus metus. Kurorto gaisrininkais dirbo vietiniai žvejai, į vežimus tiesiog prisikraudavę statinių su vandeniu.
Poilsiautojai dažniausiai Juodkrantę pasiekdavo laivais, mat sausumos kelias buvo prastas. Be to, važiuoti buvo galima tik arklių traukiamais vežimais, nes automobilių eismas buvo draudžiamas. Iš pradžių nebuvo prieplaukos, todėl iš garlaivio poilsiautojus plukdė valtelėmis. Pastačius medinį lieptą prisišvartuoti galėdavo tik vienas garlaivis, o jų vienu metu atplaukdavo net iki 8-ių. Šaltiniuose užfiksuota, jog apžiūrėti Juodkrantės iš garlaivių per dieną išlipdavo apie 1500 poilsiautojų. Ledonešis kasmet tą lieptą sugriaudavo, todėl buvo surinkta lėšų prieplaukai.
Ant 60 metrų kopos buvo pastatytas stiklinis paviljonas-apžvalgos bokštas, kad būtų galima grožėtis nuostabiais vaizdais. Promenadose buvo pristatyta gausybė suoliukų poilsiui. Maudytis šaltoje jūroje poilsiautojai nelabai mėgo, tad mieliau jie vaikštinėjo miško takeliais, laiką leisdavo restoranuose, teniso ir kroketo aikštėse. Viešbučiuose veikė telefonas, buvo karštas vanduo ir SPA su gydyklomis, masažais ir daugybe kitų procedūrų, o kūno šveitimui buvo naudojamas gintaras. Viešbučių savininkai daug dėmesio skyrė svečių užimtumui ir pramogoms: vakarais čia vykdavo šokiai, buvo galima pasiklausyti Lietuvoje garsaus Michelio Hofmeklerio ar Valstybės radiofono orkestrų, Kipro Petrausko dainų, vyko poezijos vakarai, baleto šokėjų pasirodymai.
Vilų kvartalas Juodkrantėje garsus dar ir dabar. Populiariausia iš vilų buvo „Kuršių kiemas“. Tai unikalus pastatas. Jame naudoti indai buvo užsakomi Prūsijos karališkojoje manufaktūroje.
XVIII a. pabaigoje čia tebuvo smuklė-pašto stotis, mokykla ir 9 žvejų namai, o per kelis dešimtmečius mažas žvejų kaimelis virto vienu patraukliausių pajūrio kurortų Europoje. Poilsiautojai nerūpestingu gyvenimu galėjo mėgautis iki pat I-ojo pasaulinio karo, kai kurortas buvo subombarduotas.
Atsiliepimai