Kernavė bene labiausiai suklestėjo XIII a. Ją garsino visa gynybinių įrengimų sistema. Istorikų nuomone, tai buvo viena iš svarbiausių Mindaugo pilių, Traidenio laikais tapusi svarbiausia šio kunigaikščio rezidencija.
Eiliuotoje Livonijos kronikoje ji minima kaip Lietuvos didžiojo kunigaikščio Traidenio valdos. Istoriniai dokumentai liudija, kad 1365 m. kryžiuočiai Kernavės ir Maišiagalos pilis sudegino, o 1390 m. kryžiuočiai, prie kurių prisidėjo ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas, norėjęs įrodyti savo galią prieš pusbrolį Jogailą, patraukė į Kernavę. Priešų pabūgę kernaviškiai pilį padegė. Metams bėgant estafetę iš Kernavės perėmė Vilnius, ant piliakalnių atstatytos pilys dar ne kartą buvo sudegintos, o miestas galiausiai atiteko didikams.
Ir nors Kernavė rašytiniuose šaltiniuose minima jau nuo 1279 m., tačiau jos istorija mena kur kas senesnius laikus. Jau prieš 10 tūkstančių metų Neries slėnyje buvo įkurta baltų gyvenvietė, III–IV a. čia suklestėjo miestas. Ir tik prasidėjus kryžiuočių puolimams mūsų protėviai buvo priversti persikelti į saugesnę vietą – Aukštutinę Kernavę.
XIII–XIV a. Kernavę saugojo galinga penkių gynybinių piliakalnių sistema, čia stovėjo valdovo rezidencija, plušo amatininkai, savo gerovę kūrė pasiturintys miestiečiai. Manoma, iš Kernavės galėjo kilti ir pirmieji Lietuvos pirkliai Studila ir Remeišis. Kernavė viduramžiais buvo Lietuvos politinis ir ekonominis centras, kuriame slypi Lietuvos valstybingumo šaknys: manoma, kad čia galėjo būti ir karaliaus Mindaugo sostinė.
Atsiliepimai