Ganyklų Kuršių nerijoje buvo mažai, todėl ir gyvulių kiekis buvo ribotas. Turtingesni žvejai laikė vidutiniškai po 2–3 karves, vargingesni – 1–2 karves, apie 3 avis ir bent vieną arklį. Vos patekėjus saulei samdyti piemenys pūsdavo ragą, surinkdavo gyvulius ir varydavo juos per kaimą į ganyklas. Dėl skurdžios smėlynų žolės buvo neįmanoma ilgiau ganyti vienoje vietoje. Vėlų vakarą baubdama banda sugrįždavo namo, gyvuliai patys susirasdavo tvartus. Kai tik iškrisdavo pirmasis sniegas, piemenų tarnyba baigdavosi. Orams sušvelnėjus, karves paleisdavo visai dienai laisvai ganytis po mišką. Mokyklinio amžiaus vaikų pareiga buvo pasklidusias karves po pietų sugaudyti ir parvaryti namo. Žiemą, kada karvės prieš veršiuojantis neduodavo pieno, iš žemyno ledu atvykdavo prekybininkai ir aprūpindavo gyventojus pienu, sviestu bei sūriu. Vasarą buvo galima apsipirkti Šilutės turguje.
Žvejai, laikę avis, dalį jų rudenį papjaudavo. Mėsą sūdydavo. Vilną moterys išdirbdavo pačios, o kailius atiduodavo kailiadirbiams. Iš jų žiemai siūdinosi kailinius. Trumpus kailinukus vadindavo „svark“, o ilgus, siekiančius grindis – „vilkine“.
Kiekviename name buvo laikoma viena ar daugiau kačių. Kai kurie žvejai užmušdavo senas kates ir iš jų kailio siūdinosi liemenes, kurios gerai saugojo nugarą nuo šalčio. Šunų kaime buvo tik keletas. Niekas nieko nevogė, todėl ir saugoti nebuvo ką. Visi namų ūkiai laikė vištų, tačiau ančių ir žąsų turėjo tik nedaugelis. Kalakutai buvo retenybė, o triušių visai nebuvo. Arklius laikė tik tie žvejai, kurie žiemą turėjo leidimą žvejoti ant ledo. Žuvų prekeiviai turėjo daugiau arklių, kad laimikį galėtų nuvežti į turgų. Be to, jie turėjo žuvį kasdien parsivežti nuo marių. Kai tik pasibaigdavo žvejyba ant ledo, arklių tereikėjo pirktoms malkoms iš miško parsivežti. Pasirodžius pirmajai žalumai, arklius paleisdavo į mišką, kur jie galėjo laisvai ganytis. Jų vėl prisireikdavo šienui parsivežti.
Ganymo laikas nepraeidavo be pavojų. Kartą Nidoje, kai banda traukė pro Tylos slėnį, viena karvė prasmego į klampsmėlį. Reikėjo greitai sukviesti pagalbą. Vyrai, apsiginklavę kartimis, kastuvais ir virvėmis, nuskubėjo gelbėti gyvulio. Pervalkoje toks pat pavojus gyvulių tykojo prie senųjų Naglių. Ten buvo minkštas ir gilus marių mergelio sluoksnis, uždengtas plonu smėlio sluoksneliu. Jei karvė nuklysdavo nuo bandos ir giliai įklimpdavo, ją turėjo kuo greičiau gelbėti iš kaimo atskubėję žmonės.
O arklių gaudymas buvo jaunimo reikalas. Po pamokų kokie dvidešimt jaunuolių, pasiėmę ilgas virves, apsirūpinę duona, traukdavo į mišką. Pakeliui klausinėdavo žmonių, ar nematė kur nors arklių slampinėjant. Sekdami pėdsakais, tikrindavo arklių išmatas – ar jos senos, ar šviežios. Labai svarbu buvo, iš kurios pusės pučia vėjas, nes eiti reikdavo prieš vėją. Kai tik jaunuoliai aptikdavo arklių grupę, pabandydavo prisivilioti juos su duona. Apeidami arklius, pavėjui patrupindavo duonos, kad arkliai galėtų užuosti jos kvapą. Kartais tokiu būdu pasisekdavo pagauti bent vieną arklį. Nesvarbu, kieno tas arklys buvo – jį iškart supančiodavo ir jam padedant surasdavo kitus arklius. Dažnai arklių gaudymas trukdavo kelias valandas ar netgi dienas. Per tas savaites, kada arkliai laisvai ganėsi, jie sugebėdavo nukeliauti net apie 30 km iki Juodkrantės arba į priešingą pusę iki Rasytės: iki jos atstumas buvo apie 25 km.
Atsiliepimai