Pasaulyje šiuo metu žinoma daugiau kaip 250 gintaro rūšių ir kasmet jų atrandama vis naujų. Vienintelio Baltijos gintaro sudėtyje nėra sunkiųjų metalų priemaišų, todėl jis itin tinkamas naudoti medicinoje ir kosmetikoje. O būtent Baltijos jūros regione randama 80 % viso pasaulio gintaro. Gausiausiai gintaro jūra išmeta po didžiųjų audrų, kai srovės yra išjudinusios jūros gelmėse glūdinčius vadinamojo Baltijos aukso telkinius, bet jūra jau aprimusi ir bangos siekia apie vieną metrą.
Dabar yra žinoma apie šimtą gintaro telkinių: Baltijos jūroje jų daugiausia. Taip pat Baltijos gintaras laikomas itin geru, nes jį lengviausia apdirbti. Jis yra kietesnis, nes sudarytas iš spygliuočių medžių sakų, o štai kitų regionų gintarai trapūs, nes susiformavę iš lapuočių sakų. Baltijos pajūrio gyventojai nuo neatmenamų laikų brangino jūros dovaną gintarą, prilygindami jį auksui. Ne vienas tikėjo ir tebetiki, kad gintaro gabalėlyje slypi magiška jėga, galinti apsaugoti nuo pikto, išgydyti. Smilkstančiu gintaru buvo gydomos kvėpavimo takų ligos, ausų skausmas. Gerklės skausmas, beprasidedantis gripas gydyti kabinant ant kaklo balsvo gintaro karolius.
Pajūrio gyventojai iki XIII a. dažniausiai rinkdavo ant kranto išplautą gintarą, vėliau išmoko gaudyti jį jūroje graibštais. Mūsų dienomis gintarą rinkti ir gaudyti galime kiek tinkami. Bet taip buvo toli gražu ne visada. Gintaro gavybą į savo rankas perėmė kryžiuočiai. Vietos gyventojai, daugelį amžių iki tol rinkę ir prekiavę gintaru, nebeteko šios teisės – visas surinktas gintaras turėjo būti atiduodamas valdžiai. Pajūryje vaikščioti taip pat buvo uždrausta: pagautas praeivis, net ir neturėjęs gintaro, buvo baudžiamas. Vėliau Prūsijoje gyvavo specialiai įkurtas Gintaro teismas, žiauriai baudęs už gintaro pasisavinimą: gintaro vagis rakindavo prie gėdos stulpo, išplakdavo, visam laikui ištremdavo iš šalies, pakardavo, net laužė ratu (tai buvo pats baisiausias egzekucijos būdas).
Vėliau Kuršo baronai įgijo teisę išnaudoti pajūrio valstiečius ir žvejus, priversdami juos rinkti gintarą ir atiduoti valdžiai. Kranto eigulys privalėjo varyti valstiečius ir žvejus į pajūrį rinkti gintaro bei sekė, kad pajūryje nevaikščiotų joks pašalinis žmogus. Sugautas pakrantėje pašalietis nežiūrint, ar jis pavogė gintaro, ar ne, turėjo būti baudžiamas. Valstiečiai būdavo verčiami prisiekti, kad nei jų vaikai, nei žmona atvirai ar paslapčiomis nepasiims nė vieno gintaro gabalėlio.
Atsiliepimai