Žodis „biuvetė“ kilęs iš prancūzų kalbos. Tai statinys ant mineralinio šaltinio, iš kurio išgaunamas trykštantis mineralinis vanduo Dar XIX a. Birštono mineralinio vandens šaltiniams buvo pastatyti rentiniai ir stogeliai. Atrastą ir ištirtą šaltinį kurorto savininkas I. Kvinta pavadino dukters Viktorijos garbei, tačiau vėliau rašytojo J. Tumo-Vaižganto siūlymu šis šaltinis pervadintas Vytautu (Vaižgantas pirmiausia siūlė šaltinį pavadinti „Vytauto ašarėlėmis“). Šaltinio versmę žymėjo banginio pavidalo skulptūra, iš kurios burnos bėgo mineralinis vanduo. Ji miestą puošė iki Kauno HE pastatymo. Tačiau Nemuno vandens lygiui pakilus kurorto simboliu laikyta skulptūra paniro po vandeniu.
Mineralinio vandens šaltinio reikšmę įprasmina ir kurorto herbas: mėlyname lauke vaizduojama fantastinė auksinė žuvis, kuriai iš nugaros trykšta sidabrinė vandens čiurkšlė. Tai tas legendinis banginis, atgimęs kurorto herbe: jis – lyg simbolis, jungiantis kurorto praeitį ir ateitį.
Su mineraliniu vandeniu yra siejama ir Birutės ašarų legenda. Pasakojama, kad čia dažnai lankydavosi jauna mergina Birutė, kuri vieną diena sutiko į šiuos kraštus atkeliavusį našlį kunigaikštį Kęstutį. Neilgai trukus mergina pamilo karžygį, ir atėjo diena, kai Kęstutis paprašė merginos rankos. Tačiau Birutės mama užsirūstino ir perspėjo, jog ji negali už Kęstučio tekėti, nes ji būtų jau antroji jo žmona. Birutė pradėjo labai smarkiai lieti ašaras, o mama jai atsakė: „Verk, kiek nori, vis tiek netekėsi.“ Dar pajuokaudama pridūrė: „Jeigu tavo ašaros pavirs į ežerą, tuomet galėsi tekėti.“ Juokelis virto realybe: po daugybės išlietų ašarų susiformavo požeminis ežeras. Birutė ištekėjo, susilaukė sūnaus – pirmagimio Vytauto. Po daugelio metų buvo atrastas tas požeminis ežeras: ir šiandien mes galime paragauti tų Birutės ašarų, pavadintų jos pirmojo sūnaus vardu.
Atsiliepimai