Legendomis gausiausiai apipintas Galvės ežeras turi net 21 salą. Į Valkos salą kitados suvarydavo pasmerktuosius mirti. Pasmerktųjų giminėms buvo leidžiama su jais pasimatyti iš Raudų salos. Dar trys salos vadinamos Viduriais, mat jos yra iškilusios ežero viduryje. Plytinės saloje būta molio, iš kurio buvo gaminamos pilies statybai reikalingos plytos. Pirtsalėje, sakoma, Vytautas Didysis savo bajorams „ištaisydavo“ pirtį. Pati didžiausia sala – Pilies. Už jos yra Karvinės, arba kitaip – Karaimkos sala, tiltais sujungta su miestu ir pilimi. Karaimų saloje stovėjusi sargyba, saugojusi valdovą, kad jo niekas netrukdytų be reikalo. Karvinės vardą vėliau ji gavo dėl to, kad ten vietiniai gyventojai atplukdydavo ganytis karves. Yra salelė, vadinama Bažnytėle. Kadaise ten stovėjusi cerkvė, o vėliau įkurtas Sapiegų mauzoliejus. Perkaso salos pavadinimas, pasak legendos, kilęs nuo to, kad Užutrakio dvaro šeimininkė J. Tiškevičienė, nematydama per savo miegamojo langą Trakų bažnyčios, liepusi salą perkasti. Galvės ežero pavadinimas taip pat kildinamas iš legendos, kad jis neužšaldavęs rudenį, o pavasarį ledas netirpstantis dėl to, kad gauna „aukų galvų“. Muziejuje saugomos dvi akmeninės galvos, 1923 m. surastos Galvės ežere. Prie Pirties salos, ežero gelmėje, esą glūdi ir kunigaikščio Kęstučio skrynia su brangenybėmis. Pasakojama, kad buvę laimingųjų, kuriems pavykdavo lobį sučiupti, bet paviršiun traukiama skrynia lyg užkeikta išslysdavo ir vėl pradingdavo ežero gelmėse.
+2
Atsiliepimai