Neringos garbės piliečio, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiaus kavalieriaus, pirmojo L. Rėzos kultūros ir meno premijos laureato, dailininko Eduardo Jonušo biografiją galima nusakyti vienu žodžiu: neįtikėtina. Jis gimė 1932 m. Būdamas 9-erių metų su tėvais, bėgančiais iš Lietuvos nuo rusų, atsidūrė Vokietijoje. Karui baigiantis, besilaukianti mama grįžo į Mažeikius, į gimtinę, o tėvas su keturiais sūnumis blaškėsi tarp Vokietijos ir Lenkijos. Eduardo santykiai su tėvu buvo sudėtingi, ir jis, 13-metis vaikis, pats vienas iš Vokietijos patraukė namų link. Jonušas buvo sulaikytas Gardine, netrukus paleistas. Supratęs, kad traukinys, į kurį įsmuko, važiuoja į Rusiją, iššoko iš jo ir vėl leidosi nežinomais keliais. Mažeikius, senelių ir mamos namus, keliauninkas pasiekė būdamas 15-os. Laukiamas ten nebuvo. Kiek vėliau mama su seneliais persikėlė į Klaipėdą. Uostamiestyje Jonušas įstojo į vakarinę vidurinę ir muzikos mokyklas. Smuikui buvo jau „per senas“, bet kompozitorius ir dirigentas Juozas Karosas priėmė jį į violončelės klasę.
Mokslų Jonušas nepabaigė, nes 21-ų buvo paimtas į kariuomenę, kur buvo ruošiamas tapti diversantu. Kažkam geriau pasidomėjus būsimojo diversanto biografija, buvo apkaltintas. Jį suėmė, ilgai tardė, norėjo pripaišyti tėvynės išdavimą. Jonušas gavo 25 metus, dar 10 tremties ir 5-erius – be teisės grįžti į Lietuvą. Jis kalėjo lageryje, praėjus šešeriems metams nuo Stalino mirties, grįžo į Lietuvą. Apsistojo Nidoje, daugiaaukščio rūsyje įsirengė dailininko dirbtuves ir ten pat keletą metų gyveno.
Pirmasis Jonušo darbas Nidoje – kompozicija „Neringos vartai“ – stovi prie įvažiavimo į Neringą ir įkūnija krašto simbolius – tris bures su vėtrungėmis. Artėjant Rėzos 200-osioms gimimo metinėms nuspręsta jas paminėti. Jonušas pats susirado ąžuolą ir iš jo sukūrė paminklą – į smėlio užpustytą gimtąjį Karvaičių kaimą žvelgiantį didįjį lietuvininką. Kūrinį pastatė Pervalkoje. E. Jonušas parengė projektą Nidos etnografinėms kapinėms atgaivinti. Apie krikštus jis surinko visą medžiagą, kokią tik tuomet rado Lietuvoje. Vėtrunges iš užmaršties irgi ištraukė E. Jonušas, pirmasis su paaugliu sūnumi pradėjęs jas gaminti.
Didžiausia tautodailininko svajonė buvo pastatyti kurėną. Daug jam padėjo 14-metis sūnus. Jonušas nuolat piešė laivus, briedžius, sūnus gamino vėtrunges ir taip atsilygindavo visiems pagalbininkams. Iš Vokietijos atvažiuodavo daug senųjų vietinių gyventojų, kurie pirkdavo tuos paveiksliukus ir vėtrunges. Pagaliau laivas buvo pastatytas, bet neliko pinigų burėms. Laimei, atsirado mecenatas iš Vokietijos, nupirkęs bures. E. Jonušas, nors it nebaigęs mokyklos, buvo puikus savamokslis dailininkas, archeologas, nepaprastai gabus amatininkas.
Atsiliepimai