Šalia Raudondvario dvaro įkurtas pilies parkas. Šiauriniame parko pakraštyje plyti miškas. Jame auga unikalūs medžiai: raudonasis klevas, veimutinė pušis, kryminė liepa, pavasarį pražysta svajingieji edelveisai. Parko takeliai veda link Nevėžio kraštovaizdžio draustinio ir slėnio, o senasis (vadintas vestuviniu) takas veda link Raudondvario medelyno, kur gausu dekoratyvinių medžių ir krūmų.
Sklando legenda apie čia gyvenusią jauną, turtingą ir laimingą porą. Jų prabangiuose namuose dažnai vykdavo įvairiausios puotos, kur susirinkdavo daugybė svečių iš tolimiausių kampelių. Patys jie irgi nemažai keliaudavo. Grafaitei dažnai tekdavo lankytis Kaune. Ji ten apsipirkdavo, įsigydavo naujų papuošalų, suknelių, kuriomis dabindavosi vis naujoje puotoje. Tačiau atėjo diena, kai linksmybės turėjo nurimti, nes šeima susilaukė naujagimio.
Praėjus pusmečiui, o gal ir daugiau, ši pora vėl nusprendė surengti pokylį, ir, kaip etiketas reikalavo, grafaitė vėl turėjo pasipuošti, ir, žinoma, negalėjo dabintis senaisiais apdarais. Tad nors ir labai nenorėjo, jai teko leistis į kelionę ir palikti savo mažąjį sūnelį. Nors keliauti reikėjo tik iki Kauno, tačiau tais laikais tai buvo gana sudėtinga kelionė, nes reikėjo nusileisti stačiais Nevėžio skardžiais, persikelti per upę ir, nukeliavus iki Kauno, dar persikelti per Nerį. Tiltų juk nebuvo! Visi žinojo, kad jei oras subjurdavo, grafaitė likdavo Kaune, nes būdavo per daug pavojinga keltis per upes. Tąkart apie tai informuota auklė turėjo pasirūpinti kūdikiu. Užėjusi į jo kambarį ji blankioje šviesoje išvydo žmogaus siluetą, kuris priartėjo prie mažylio, pasilenkė ir tarsi pabučiavo. Žinoma, auklė labai nustebo, jos kūnu perbėgo šiurpuliukai, tačiau tik ryte viskas paaiškėjo. Grafaitė, nenorėdama palikti savo vaiko miegoti be mamos, nusprendė rizikuoti ir grįžti į dvarą, nors oro sąlygos buvo visiškai prastos. Besikeliant per Nevėžį molingu krantu karieta nudardėjo į upę, kuri ir nusinešė visų – tiek grafaitės, tiek tarnų, tiek žirgų – gyvybes. Tad auklė tik vėliau suprato, jog kūdikį lankė grafaitės vėlė, kuri ir toliau ryte ir vakare atplevendavo prie kūdikėlio lovelės.
Sakoma, kad ir dabar tiek rytais, tiek vakarais galima išvysti grafaitės vaiduoklį, tačiau jo nereikėtų bijoti: vėlė tiesiog ieško mažų vaikų, pabučiuoja juos, palinki geros dienos arba ramios nakties.
Atsiliepimai