Prie šio objekto sustoti nereikės – istoriją apie jį išgirsite važiuodami toliau. Tuoj pasieksite Nemuno ir Dubysos santaką. Iki šiol nėra žinoma, iš kur kilo Dubysos pavadinimas. Vieni teigia, kad taip ji pavadinta dėl daugybės upėje esančių duburių, duobių, žemaitiškai dar dubėmis vadinamų. Senieji krašto gyventojai pasakoja, kad kadaise Bubių apylinkėse du velniai naktimis nujodinėdavo arklius. Rytą žemaičiai, pamatę visiškai nuo kojų nuvarytus arklius, sakydavo, kad tai padarė du biesai. Iš čia ir kilo Dubysos pavadinimas. „Kaip puikūs slėniai sraunios Dubysos, miškais lyg rūtom kalnai žaliuoja“, – daugiau kaip prieš šimtmetį eiliavo Maironis. Dubysos, besidriekiančios per Žemaitiją, ilgis – 146 km, keliautojų ji laikoma viena gražiausių Lietuvos upių. Į upę galėsite pažvelgti tik užkopę ant stačių jos šlaitų, kurių gūbriai kiek primena snaudžiančio drakono nugarą. Nuo jų atsiveria žadą atimanti panorama: kalvos, upės vingiai, virš slėnių kylantis rūkas. Pakrantės retai apgyvendintos, kaimeliai – viršum upės slėnio. Dubysos šlaite auga Žemaitijos miškams neįprasti skroblai. Virš Dubysos pakibęs ilgiausias šalyje Lyduvėnų geležinkelio tiltas.
Giliais slėniais teka ir vandeningi bei sraunūs per 40 Dubysos intakų. Dubysos slėnis nusėtas daugybės šaltinių – vieni jų tebetrykšta, kitus tik legendos primena. Dubysos krante, netoliese Gėluvos piliakalnio, yra užakęs Birutės šaltinis, dar kitaip – Biruto akis. Sako, kad kažkada karžygys Domantas įsimylėjęs ant piliakalnio šventą ugnį kūrenusią Birutę ir kartą naktį ją pagrobęs. Domantas Birutę nešė nuo kalno ir maždaug ties trykštančiu šaltinėliu į juos trenkė supykęs Perkūnas. Atsivėrusi žemė prarijo abu jaunuolius, o palikdama tik vandens „akį“.
Dubysa – upė Vidurio Lietuvoje, tekanti per Žemaitiją, Nemuno dešinysis intakas. Jos ilgis – 146 km. Dubysos ištakos Šiaulių rajone. Dubysos pakrantėse yra ne viena senus laikus menanti vieta ar objektas. Vienas jų – mitologinis akmuo, po kuriuo neva yra paslėpti velnio turtai. Netoliese, kiek aukščiau Dubysos liepto, yra Dubysos gylė, kurioje dažnai prigerdavę ir arkliai, ir žmonės. Stebuklingų gydomųjų galių turėjo Luknės krante esantis Saugailių šaltinis, tačiau nė viena šių žemių versmė neprilygsta garsiajam Ugionių šaltiniui. Greta esanti Ugionių koplyčia – viena iš senųjų šventviečių prie Dubysos. Žemaičiai tiki, kad Ugioniuose Marija stebuklingai gydo žmones. Pasakojama legenda, kad čia Vytautas ir Jogaila sugriovę pagonių aukurą pradėjo Žemaitijos krikštą. Vietiniai žmonės tą vietą taip garbino, kad ir toliau joje aukotos aukos, ta vieta garbinta. Tačiau kartą virš šaltinio pastebėtas ore kabantis Dievo motinos paveikslas. Nuo to laiko vanduo tapo šventu ir stebuklingai gydančiu neregius. Kadangi kiekvienais metais toks gydymas duodavo rezultatų, čia pastatyta koplyčia, o netoli – ir bažnyčia. Nuo tada Ugioniai laikyti šventa vieta: žmonės tikėjo, kad šaltinėlio vanduo gydo akis, o jo skalauti akmenukai malšina skausmus.
Nemuno ir Dubysos santakoje pastatyta Šv Jono krukštytojo bažnyčia. 1405 m., vokiečiams pradėjus kurtis Panemuniuose, pirmuoju jo administracijos centru tapo Vytauto pastatyta Kionigsburgo pilis netoli Josvainių, Kėdainių rajone. Tačiau ši pilaitė kėpsojo strategiškai nepatogioje vietoje, buvo menkai įtvirtinta, kryžiuočiai negalėdavo jos pasiekti laivais – plačiausiai tuomet jų naudotu transportu. Todėl pilies gyventojai nuolat kentė nepriteklių stygių, buvo priversti prašinėti Vytauto pagalbos.
Todėl jau kitąmet ordino administracijos galva vaitas Mykolas Küchmeisteris persikėlė į ką tik iškilusią Dubysos pilį, manoma, stovėjusią šioje santakoje.
Nuo pilies statybos pradžios iki pat žlugimo į ją buvo siunčiama daugybė įvairių gėrybių. Vienas svarbiausių tiekimo į Dubysą punktų buvo Labguva (kitaip – Poleskas, esantis Kaliningrado srityje). Iki jo prekės buvo gabenamos vežimais, o toliau plukdomos. Šiuo keliu keliavo ir žmonės.
Atsiliepimai