Birštono apylinkės – vienos gražiausių Lietuvoje, jų neįmanoma aprašyti – viską reikia pamatyti patiems. Tik ties Birštonu Nemunas taip gražiai vingiuoja, apraizgydamas visą Birštono miestelį.
Ant stataus molėto kalno skardžio auga šimtametės eglės, pušys ir ąžuolai, tiesiog griūvantys į Nemuną. Tarp smėlynų žaliuoja pušynėliai, savo tyru oru ir kvapu kutenantys krūtinę. Gamta pakeri savo grožiu, tiesiog svaigina, padėdama pamiršti kasdienius rūpesčius.
Šiandien jau niekas negali pasakyti, kiek metų skaičiuoja Birštono vardas. Liaudies istorikas senelis Antanas Poška tvirtino, kad senovėje Birštonas vadinosi Beržtynais arba Berštynėmis. Senovės raštuose miestelis vadintas Bistein, Birstan vardais. Senovėje Birštonas buvo kaimas su kunigaikščių medžioklės pilimi, kurioje mėgdavo viešėti didieji Lietuvos kunigaikščiai ir Lenkijos karaliai.
Karališkajame kurorte ilsėjosi LDK Kazimieras Jogailaitis, Aleksandras, Žygimantas Senasis, Žygimantas Augustas. Pasibaigus Jogailaičių dinastijos valdymui ir augant Prienams, miestelis pradėjo nykti, o ypač karų su rusais ir švedais metais.
Birštonas su gerai įtvirtinta medine pilimi ant Nemuno šlaito buvo garsus jau prieš Žalgirio mūšį. Vėliau, kryžiuočių antpuoliams pasibaigus, Birštonas kurį laiką garsėjo LDK kunigaikščių medžioklės dvaru. Birštono apylinkėse dažnai medžiodavo Lietuvos ir Lenkijos valdovai. Karališkieji miškai užėmė neaprėpiamus plotus. Kvapą gniaužiančias Birštono apylinkes labai mėgo ir Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas. XV a., Lietuvoje siaučiant maro epidemijai, Birštono dvare, norėdamas pasislėpti nuo ligos, apsistojo ir karalius Kazimieras su šeima. 1643 m. Lenkijos karalius Vladislovas IV pastatė Birštono bažnyčią, dovanodamas jai septynis kaimus su baudžiauninkais. Bažnyčios įtaka nuo to laiko miestelyje ir jo apylinkėse ypač sustiprėjo.
Atsiliepimai