Jurbarko rajone, ant Nemuno kranto, įsikūręs Belvederis. Jis mena kovas su kryžiuočiais. Po Žalgirio mūšio Panemunė greit prarado karinę galią: nauji įtvirtinimai nestatyti, o senieji neprižiūrimi greitai iro. Kai neliko kryžiuočių puolimų pavojaus, buvusios Lietuvos pasienio sritys pradėjo greičiau ekonomiškai vystytis. Bajorai pradėjo čia statyti dvarus ir palivarkus. XVIII-XIX a. labai iškilo turtingi ir daug žemių turėję didikai Burbos. Prie Nemuno Burboms priklausė Padubysio kaimas, esantis tarp Čekiškės ir Seredžiaus. Maršalka Klėtas Burba taip įsimylėjo šią vietą, kad nutarė čia pastatydinti rezidenciją. Prabangūs rūmai, kuriuos projektuoti patikėta patyrusiam prancūzų architektui, iškilo XIX a. pr. Jie statyti itališku stiliumi, tik be pavėsinių ir balkonų. Nuo vienos pastato dalies vardo, būtent bokšto – belvederio, kuris italų kalba reiškia pastatą gražioje vietoje arba tiesiog gražų reginį, ši vietovė ir rūmai pradėti vadinti Belvederiu. Neilgai trukus, apie 1880–1881 m., rūmai buvo perstatyti. Pastatas tapo paprastesnis, o santūresni fasadai puikiai papuošė Nemuno skardį. XIX a. pab. netoli rūmų buvo pastatytos ir oranžerija bei koplyčia, tapusi Burbų giminės amžinojo poilsio vieta. Apgriuvusi koplyčia stovi iki šiol. Menama, kad XX a. pr. balių salėje stovėjo auksu ir baltu laku dengti Liudviko XVI--ojo stiliaus baldai, kabojo labai reto violetinio atspalvio krištolo sietynai. XIX a. viduryje dvaro savininkas norėjo įsteigti čia cukraus fabriką, bet užmojų teko atsisakyti prasidėjus 1863 m. sukilimui. Belvederio rūmus supa parkas, susiliejantis su natūraliu mišku. Nuo XX a. pr. Belvederio dvaro sodyba priklausė kunigaikščiui Česlovui Puzinui. 1921–1925 m. dvare veikė žemės ūkio mokykla, vėliau – pienininkystės technikumas, dar vėliau – ir žemės ūkio technikumas. Deja, anksčiau prabanga ir grožiu tviskėję rūmai, pastatai, parkas šiuo metu apleisti, tačiau po truputį prikeliami antram gyvenimui.
Atsiliepimai