Tai gaidžio ir driežo junginys, legendomis apipinta būtybė paplitusi visoje Europoje. Ji nulemdavo žmonių gyvenimą atmerkdama jiems akį ir taip parodydama praeities arba ateities negandas, po kurių žmogus mirdavo vietoje arba neiškentęs nusižudydavo.
Pabaisos aukomis kaskart tapdavo neapdairūs miestiečiai, išėję pasivaikščioti, skubantys ir trumpinantys kelią arba įsimylėjėliai, kaip ir mūsų dienomis, skirdavę pasimatymus ant mūrų liekanų. Tikima, pagrindinė bazilisko slėptuvė buvo požeminėje mūrinio namo dalyje, griuvėsiuose. Apsisaugoti nuo padaro buvo galima su veidrodėliu, prisitvirtinant jį ant švarko atvartų.
Buvęs atvejis, kai nuteistą žmogų už bausmę įmetė pas baziliską į požemį. Po keleto dienų nuteistasis išėjo iš požemio ir mirė. Nors pačiam žmogui atrodė, kad išbuvo ten vos keletą akimirkų...
Pabaisą nugalėti pavyko jaunuoliui, parodžiusiam baziliskui veidrodį, mat jo paties žvilgsnis buvo mirtinas. Pagal legendą, rūsiuose gyvenantis baziliskas žvilgsniu užmušdavo visus žmones, kuriuos pamatydavo savo kelyje. Tačiau kartą vienas jaunuolis, apsiginklavęs dideliu veidrodžiu, nusileido į bazilisko saugomus rūsius. Baziliskas tuojau pat puolė auką, tačiau tą pačią akimirką pražudė pats save žvilgsniu, kuris atsispindėjo jaunuolio nešamame veidrodyje. Taip gudrus jaunuolis išgelbėjo miesto gyventojus nuo gresiančios mirties. Ši legenda pasakojama Varšuvoje, Vilniuje ir, žinoma, Kaune. Taigi, apsisaugoti galima tik su veidrodėliu. Nebereikalo jį tais laikais nešiodavo ant atvartų.
Atsiliepimai