Seniau Seredžius ir visi gyventojai priklausė dvarui. Už miestelio augo dvi labai storos tuopos, menančios gal net Perkūno laikus. Baudžiavų metais tie medžiai augo visai priešais dvaro kumetynus. Medžių kamienus saistė storos, gal apie 20 cm skersmens geležinės grandys. Prie tų medžių baudžiauninkus rišdavo, plakdavo rykštėmis ar pjudydavo šunimis. Daug žmonių čia prie tų medžių ir savo paskutinę dvasią yra išleidę, todėl vietiniai senoliai tas tuopas gerbė kaip kokį šventą reliktą. Eidami pro jas ir kokį poterį sukalbėdavo, ir net kepures kilsteldavo. Tie medžiai dar visai neseniai puošė Seredžiaus miestelį, atlaikę ir audras, ir didžius karus, bet kažkas sumojo tuopas nukirsti: šiandien jų nei kelmo neberasite. Gal tie kirtėjai gal apie šiuos gamtos paminklus nieko ir nežinojo?
Atsiliepimai