Vilniuje ir jo apylinkėje gyvena šiek tiek totorių. Vytautas, 1397 m. nugalėjęs totorius, paimtus belaisvius apgyvendino Lukiškių priemiestyje ir Vilniaus apylinkėje. Kai totoriai, puldinėdami kraštą, skverbėsi į Lietuvos gilumą, karalius Aleksandras Jogailaitis įsakė Vilnių aptverti mūro siena. 1498 m. aplink miestą buvo pradėtos statyti sienos: Vilnius apjuostas aukšta ir stora mūro siena su penkeriais vartais ant svarbiųjų kelių ties įvažiavimais į miestą. Rūdininkų vartai buvo svarbiausi ir ištaigingiausi, nes dažniausiai pro juos važiuodavo valdovai. Suformuotas uždaras pustrečio kilometro ilgio žiedas, apjuosęs visą tuometį Vilnių. Sienos aukštis vietomis siekė net 10–12 m, o mūro storis buvo nuo 90 cm iki beveik 1,5 m. Į miestą buvo galima patekti tik pro 10 sienoje įrengtų vartų. XVII a. pirmoje pusėje sienoje šalia Subačiaus vartų buvo pastatyta bastėja.
Vėliau, kai šių penkerių vartų nebeužteko, miesto sienoje iškirsti dar penkeri vartai. Visus miesto vartus saugojo sargyba, o kiekvienas įvažiuojantis į miestą vežimas privalėjo mokėti nustatytą mokestį. Neturtingieji mokestį mokėdavo akmenimis – nuo vežimo po akmenį, kokį suaugęs vyras gali pakelti. Akmenys buvo renkami sienoms taisyti, o pinigai – sargybai išlaikyti.
Kai rusai puolė Vilnių, jų buvo keturis kartus daugiau. Jiems užėmus Vilniaus priemiesčius, žuvo daugiau nei trečdalis kariuomenės, tad ginti miestą liko tik 1000 karių ir 1,5 tūkstančio miestiečių. Auštant rusai atnaujino puolimą ir nusitaikė į Aušros, Užupio, Subačiaus, Rūdininkų ir Trakų vartus. Miestas kiek galėjo, tiek gynėsi, kol pagaliau sulaukė pastiprinimo ir puolimą atrėmė. Tačiau praėjus mėnesiui rusai miestą vis tiek užėmė ir šį kartą jau įsitvirtino čia 121 metams.
Atsiliepimai