Jau nuo ankstyvos jaunystės visi pastebėjo išskirtinį Barboros Radvilaitės grožį. Ji buvo vidutinio ūgio, liekna, grakšti, ovalaus veido šviesiaplaukė, turėjusi subtilų skonį, estetinę nuovoką, todėl jos prabangūs drabužiai visada būdavo elegantiški. Be to, karalaitė sumaniai naudojo kosmetiką, kuri dar labiau paryškindavo jos moterišką žavesį. 1537 m. vos 17 m. sulaukusi Barbora buvo ištekinta už 29 metų didikų Goštautų sūnaus, Trakų vaivados Stanislovo Goštauto. Tad grožinėje literatūroje įsitvirtinęs vaizdinys, kad Barbora buvo ištekinta už senolio, neturi pagrindo. Šia santuoka susigiminiavo dvi garsios LDK didikų giminės. Jaunikio tėvas Albertas Goštautas apskritai buvo viena šviesiausių asmenybių LDK istorijoje. Jis padėjo rengti Pirmąjį Lietuvos Statutą, inicijavo Bychovco kronikos rašymą.
Jaunuolių porai tuokiantis buvo pasirašyta vedybų sutartis, pagal kurią Barborai iki gyvos galvos buvo paskirta 8000 kapų lietuviškų grašių. Santuoka truko tik penkerius metus, nes staiga susirgęs Stanislovas Goštautas mirė. Našlei iškilo turtinių problemų, nes pagal LDK įstatymus išmirus giminei visas turtas, vadinamoji išmara, patekdavo į didžiojo kunigaikščio iždą. Radvilos dėl to kreipėsi į karalienę Boną: ši įsakė palikti Barborai Radvilaitei dalį Goštautų turto.
Po to prasidėjo Barboros ir Žygimanto Augusto meilės istorija. 1548 m. pavasarį Barbora vis dar buvo Dubingiuose, nors Žygimantas Augustas jau buvo grįžęs iš Krokuvos į Vilnių. Balandžio pradžioje atšuoliavęs iš Vilniaus žygūnas perdavė jai Žygimanto Augusto kvietimą kuo skubiau atvykti, mat jis turėjo užimti sostą. Balandžio 17-ąją jis skubiai sukvietė LDK didikus į pasitarimą Vilniaus pilyje ir, šiems susirinkus, pareiškė, kad yra vedęs, bet savo vedybas slėpęs, o dabar iškilmingai paskelbia, kad Trakų vaivadienė yra jo oficiali žmona. Taręs šiuos žodžius, karalius nuėjo prie pasitarimų menės durų. Jos atsivėrė, o ant slenksčio stovėjo Barbora. Karalius paėmė ją už rankos, įvedė į menę tardamas, kad visi čia esantys gerbtų ją „kaip karalienę ir ponią“. Susirinkusieji reagavo mirtina tyla, ir netgi galingieji Radvilos neišdrįso perskaityti vedybų proga parašytos panegirikos.
Tiesa, Barboros ir Žygimanto Augusto meilei ilgai liepsnoti nebuvo lemta. 1551 m. gegužės 8 d. karalienė Barbora atliko išpažintį, priėmė šv. Komuniją, gavo paskutinį patepimą ir po poros valandų, vidurdienį, ant vyro rankų mirė. Žygimanto Augusto sielvartui nebuvo pabaigos. Iš pradžių jis nė žingsnio neatsitraukdavo nuo sergančios žmonos lovos, o po jos mirties nesitraukė nuo jos kūno.
Vykdydamas paskutinę žmonos valią, karalius nutarė Barboros kūną pergabenti į Vilnių, mat nenorėjo, kad Krokuva liktų amžino jos poilsio vieta. Pirmiausia karstas su velionės palaikais buvo pastatytas Vavelio pilies menėje. Čia jis išstovėjo dvi savaites, prie mirusiosios beveik niekur nesitraukdamas budėjo jos vyras. Paskui karstas buvo pervežtas į Krokuvos katedrą, iš ten po gedulingų mišių laidotuvių kortežas patraukė į LDK sostinę Vilnių. Kelionė truko apie mėnesį, todėl Barboros palaikai buvo apipilti kalkėmis. Visą kelią paskui karstą, vilkėdamas gedulo drabužiais, jojo ir sielvarto sugniuždytas karalius. Kai laidotuvių eisena pasiekdavo kokį nors miestą, miestelį ar kaimą, Žygimantas Augustas nuo žirgo nulipdavo ir nuleidęs galvą eidavo pėsčias.
Iškilmingos karalienės Barboros laidotuvės Vilniuje vyko 1551 m. birželio 24 d. Jose dalyvavo visa LDK diduomenė, tūkstantinės vilniečių minios, trūko tik lenkų ponijos, karaliaus Žygimanto motinos ir seserų. Karstas su karalienės Barboros palaikais buvo nuleistas į Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčios kriptą ir pastatytas šalia pirmosios žmonos Elžbietos Habsburgaitės karsto. Mirtis abi sulygino. Visą likusį gyvenimą karalius nepamiršo Barboros, rengėsi tik juodais drabužiais, karališkosios menės jam prašant būdavo išmuštos juodais audiniais. Praėjus aštuoneriems metams po Barboros mirties, atvykęs į Vilnių karalius ilgai rymojo prie Barboros karsto ir klausėsi jo užsakymu rūmų kompozitoriaus sukurtos „Giesmės prie Barboros Radvilaitės kapo“.
Atsiliepimai