GIDEO.EU

Antanas ir Jonas Juškos

Muziejai, Panemunė (Kaunas -Jurbarkas)

Audio gidas

0:00
0:00

Kontaktai

Adresas:

Buvusiame klebonijos pastate, statytame prieš bene 300 metų, dabar veikia brolių Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejus.

Artėjant II-ajam pasauliniam karui Juškų namą įsigijo gydytoja O. Mongirdienė su vyru poetu A. Fiodorovu. Patekęs į naujųjų šeimininkų rankas, namas birto tarsi kultūros centru ir intelektualių pokalbių svetaine. Pas juos dažnai svečiuodavosi, o kartais ir ilgėliau paviešėdavo žinomi mokslo, meno ir kultūros pasaulio žmonės, kaip, pavyzdžiui, Petras Kalpokas, Borisas Dauguvietis, Vincas Mykolaitis-Putinas, Salomėja Nėris, Petras Cvirka, Kazys Binkis, Juozas Naujalis, Vladas Kuzma ir daug kitų iškilių to metų asmenybių.

Antanas ir Jonas Juškos gimė vadinamųjų plikbajorių šeimoje. Berniukai buvo talentingi, gabūs mokslui. Vyresnioji sesuo, dirbusi ekonome, davė Jonui 10 rublių (tuo metu tai buvo dideli pinigai!) stoti į Kražių gimnaziją. Besimokydamas Jonas prižiūrėjo bendrabutį: tai buvo pirmasis šiek tiek užsidirbti padėjęs darbelis. Tiesa, Jonui ir jau įstojusiam į gimnaziją Antanui teko kęsti nepriteklių. Nepaisant to Jonas gimnaziją baigė pelnydamas aukso medalį, o Antanas įstojo į Vilniaus kunigų seminariją.

Baigęs studijas universitete Jonas tapo mokytoju. Deja, įsidarbinti Lietuvoje jam nebuvo leidžiama:  Jonas buvo priverstas visą gyvenimą praleisti Rusijoje, mat generalgubernatorius Michailas Muravjovas griežtai uždraudė jam grįžti į Lietuvą ir apsigyventi arčiau brolio.

Įdomu tai, kad net 30 m. jaunesnę žmoną jam išrinko brolis Antanas. Jono Juškos žmona tapo sukilėlių vado kunigo Antano Mackevičiaus giminaitė. Pora susilaukė dvynių Antaninos ir Vytauto, tęsusių savo tėvo ir dėdės darbus.

Antrasis brolis – kunigas Antanas – kunigavo Antazavės parapijoje, Zarasų krašte. Jis visą gyvenimą daug skaitė, plėtė akiratį, buvo pasiaukojantis ir labai vietinių gyventojų vertinamas kunigas. Kai Zarasų apylinkėse prasidėjo šiltinės epidemija ir visi, kurie tik galėjo, pasipustė padus, jaunasis vikaras liko šalia parapijiečių: slaugė ligonius, laidojo mirusiuosius. Kai liko vos keli vyrai, kun. Antanas pats kasė duobes kapinėse, vežiojo mirusiuosius laidoti.

Į Vilkiją Antanas Juška persikėlė būdamas 44 metų, bet jau silpnos sveikatos. Negana to, dėl tariamų  ryšių su sukilėliais 9 mėnesius jam teko paragauti Kauno kalėjimo duonos, bet kai įkalčių surinkti nepavyko, kunigą paleido. Po to dar pašlijusios sveikatos kunigą paskyrė Veliuonos vikaru. Vietiniai t sodiečiai  kunigą mylėjo, o dvarininkai – priešingai: laikė jį kvailiu, viską išdalijančiu mužikams. Kunigai irgi piktinosi, esą jis darąs gėdą luomui, mat vaikšto nušiuręs, kiaurais batais, kaip paskutinis elgeta. Bet paprasti žmonės jį gerbė, pripažino, nuoširdžiai mylėjo ir laikė savu. Kunigas nevengdavo dalyvauti šventėse, susibūrimuose, vakaronėse. Jis ne tik užsirašinėdavo dainas, mažiau girdėtus posakius, bet ir pokštaudavo. Jį gaubusi gerumo ir nuoširdumo aura traukė žmones lyg magnetas.

Kartą Antanas Juškas sugalvojo savotiškas varžytuves: moters ar mergaitės, padainuosiančios daugiausiai ir rečiausių dainų, turėsiančios storiausią kasą, paruošusios pigiausią ir skaniausią patiekalą, lauks „dainų karalienės“ titulas ir ypač spalvinga, brangi skara. Pelnyti šį titulą buvo garbės reikalas. Pasakojama, jog atsirado mergina, išpildžiusi visas tris varžytuvių sąlygas. Tačiau Antanas sukritikavo troškinį, kuriame aiškiai jautėsi paukštienos skonis: tai reiškė, kad patiekalas gamintas iš prabangų tuo metu ingredientų. Tačiau mergina, norėdama laimėti, prisipažino, kad troškinį paruošė iš žvirblių.

Beje, kunigas Antanas buvo uolus blaivybės propaguotojas: miestelio centre jis pastatė gėdos stulpą, prie kurio rišdavo girtuoklius. Niekas nenorėjo tapti miestelėnų pajuokos objektu, tad girtavimas kaipmat apmažėjo. Manoma, kad Antanas Juška vien Veliuonos apylinkėse užrašė per 5 tūkst. dainų. Dėl tremties jo brolis Jonas užrašė kur kas mažiau, bet viena iš jo išsaugotų dainų – „Sėjau rūtą, sėjau mėtą“ – dar ir šiandien skamba.

Bendru susitarimu Antanas gyvenimo pabaigoje buvo persikėlęs gyventi pas brolį Joną į Kazanę. Abu broliai palaidoti Kazanės Arsko kapinių katalikų sektoriuje.

1990 m. rugsėjį, praėjus 110 metų po Jono Juškos mirties, grupė atkaklių entuziastų nuvyko į Kazanę. Po ilgų derybų ir peripetijų palaikai buvo ekshumuoti, o tų pačių metų lapkritį broliai iškilmingai perlaidoti Veliuonos bažnyčios šventoriuje.

Antano Juškos surinktose dainose atsispindi net kelių šimtmečių Lietuvos kaimo gyvenimas, sodiečių kasdienybė. Jose dainuojama apie sunkią kaimiečių dalią, darbus, papročius, ėmimą į rekrūtus, vestuves, meilę ir mirtį. Brolių Juškų surinktos, redaguotos ir paskelbtos lietuvių liaudies dainos yra neįkainojamas lietuviškos kultūros lobis.

Atsiliepimai

Komentuoti