Dar 1774 m. kaizeris Frydrichas II-asis savo pavaldiniams įsakė naikinti žvirblius ir varnas: esą jie žalingi ūkiui. Kartu kaizeris nustatė ir metines jų pagavimo normas įvairiems gyventojų sluoksniams. Kaip įrodymas reikėjo kolekcionuoti ir parodyti paukščių kojeles. Bene daugiausia tų kojų – 24 – turėjo pristatyti miškų ir medžioklės tarnybos darbuotojai. Nerijoje varnų gaudymas tinklais klestėjo iki pat XX a. vidurio. Tai bene plebėjiškiausias teisėtos medžioklės būdas, atsiradęs kaip „geležinės“ kaizeriškos tvarkos ir vietinių gamtos sąlygų simbiozės rezultatas.
Kuršių nerijoje skurdesnių vietų gyventojai nesant žuvies mitybą paįvairindavo kirų, gulbių, ančių kiaušiniais ir paukštiena, ypač pilkųjų varnų ir karvelių keršulių, kuriuos gaudydavo spęsdami tinklus. Kuršių nerijoje varnas gaudydavo seni žvejai ar jaunuoliai, negalėję plaukti į žūklę. Vadinamieji varnų gaudytojai arba varnagaudžiai medžioklei ruošdavosi iš anksto. Gegužės mėnesio pradžioje jie sugaudavo kelias jaunas, dar skraidyti nemokančias varnas, kartais iš lizdo imdavo apsiplunksnavusius varniukus, kuriuos paaugindavo ir prijaukindavo. Naudotos varnos vilioklės pakirptomis plunksnomis. Tinkamu oru valandą prieš saulėtekį gaudytojai su įrankiais eidavo į medžioklės vietą, kur atviroje žole ir pavieniais krūmais apaugusioje laukymėje paspęsdavo tinklines gaudykles. Tinklą ištiesdavo, apatinę kraštinę pritvirtindavo prie žemės. Varną vilioklę pririšdavo prie kuoliuko aikštelės viduryje, šalia pamesdavo žuvų mailiaus, mėsos atliekų. Gaudytojas slėpdavosi pušų šakų slėptuvėje arba už gretimų krūmų ir tankios žolės. Slėptuvę įrengdavo iš anksto, kad paukščiai prie jos priprastų. Varnoms nusileidus lesti jauko, gaudytojas timpteldavo virvės galą, ištiesintas tinklas apgaubdavo aikštelę su paukščiais. Sugautoms varnoms perkąsdavo pakaušį: taip jos būdavo nužudomos iš karto. Ištraukę įkliuvusias varnas gaudytojai sulygindavo medžioklės pėdsakus ir gaudymą pradėdavo iš naujo. Paprastai per dieną jie sugaudavo iki 15–20 paukščių.
Atsiliepimai