Janas Husas (apie 1370–1415 m.) – čekų reformacijos ideologas, tautinio judėjimo veikėjas, bažnyčios pertvarkos teoretikas, Čekijos nacionalinis didvyris. Evangelikų bažnyčiose Čekijoje laikomas kankiniu, minimas liepos 6 dieną. Jis laikomas pirmuoju reformatoriumi, nors gyveno daugiau negu prieš šimtą metų iki M. Liuterio, U. Cvinglio ir J. Kalvino veiklos pradžios.
Nepaisydamas popiežių nepritarimo, Husas sakė pamokslus ir giedojo čekų kalba. Tikėjimo pagrindu jis laikė Bibliją, ne bažnyčios nutarimus, tikruoju bažnyčios vadovu – Jėzų Kristų, ne popiežių. Pripažino predestinacijos doktriną, reikalavo iš esmės reformuoti bažnyčią, priartinti ją prie visų žmonių – pamaldas laikyti gimtąja kalba, šv. Komuniją dalyti dvasininkams ir pasauliečiams abiem pavidalais – duonos ir vyno. Smerkė bažnyčios turtus, prekybą indulgencijomis, simoniją. Rekomendavo taikiu būdu sekuliarizuoti bažnyčios žemes valstybės reikalams, griežtai smerkė išnaudojimą, vokiečių feodalų ir turtingųjų miestiečių įsigalėjimą; teigė, kad valdyti gali tik tie, kurie laikosi Dievo įsakymų.
Huso mokymas padarė didelę įtaką ne tik Čekijai, bet ir Vakarų Europai, M. Liuteriui ir pasiekė net Lietuvą. Konstancoje Husas buvo apkaltintas erezija. Bažnyčios susirinkimas reikalavo, kad jis atsisakytų savo pažiūrų, bet J. Husas atmetė šį reikalavimą teigdamas, kad nori atsakyti už padarytas klaidas, jei jos bus įrodytos pagal Bibliją, ir prašė daugiau laiko savo pažiūroms pagrįsti. Nepaisant to, Husas buvo nuteistas mirti. 1415 m. jis buvo gyvas sudegintas ant laužo, o pelenai išpilti į Reino upę. Šis įvykis davė pradžią husitų judėjimui.
J. Husas parengė čekų rašybos sistemą (De orthographia Bohemica, apie 1406–1412 m.), kurios pagrindiniai principai išliko iki šiol. Jis parašė ir išvertė giesmių, poleminių laiškų, 15 knygų. Svarbiausi veikalai: „Apaštalų tikėjimo išpažinimas“, „Dekalogas“ ir „Viešpaties malda“.
Atsiliepimai